Savanoriauk
Paremk
Baigiantis metams įprasta apžvelgti pasiekimus ir pasižadėti ateičiai. Atšventę prie gausiai valgiais prikrautų stalų, prisiminkime maisto švaistymo reikalus.
Baigiantis metams įprasta apžvelgti pasiekimus ir pasižadėti ateičiai. Atšventę prie gausiai valgiais prikrautų stalų, prisiminkime maisto švaistymo reikalus.
Kovos su maisto švaistymu baruose – neramios nuotaikos. Postą paliko Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, kurio dėka Darnios Lietuvos vyriausybės programoje atsirado pažadas „įtvirtinti maisto neišmetimo principą“.
Kitąmet kadenciją baigs už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis. Komisaras V. Andriukaitis kiekviena proga akcentuoja ES įpareigojimą šalims narėms iki 2030 metų iššvaistomo maisto kiekius sumažinti dvigubai.
Pasitraukus ryškiausiems aukštus postus užimantiems maisto švaistymo prevencijos advokatams, ar nepristigsime energijos kovai su šia turtingų visuomenių neganda?
Lietuva jau žengė tvirtus žingsnius maisto švaistymo prevencijos politikos koordinavimo linkme. Aplinkos ministerijoje suburta koordinacinė darbo grupė maisto atliekų prevencijos ir tvarkymo priemonėms nustatyti. Vyriausybės užsakymu Kauno technologijos universiteto mokslininkai atliko švaistomo maisto sulaikymo galimybių analizę.
Rudenį Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba liberalizavo labdarai skirto maisto tvarkymą, sudarydama sąlygas nepasiturinčių maitinimui atiduoti daugiau nespėjamos parduoti ar patiekti duonos, bakalėjos gaminių, gyvūninių produktų. Žemės ūkio ministerija palengvino standartų neatitinkančių vaisių ir daržovių atidavimą labdarai.
Nacionalinėje konferencijoje „Kaip neprarasti gero maisto?“ prekybos, maisto pramonės, nevyriausybinių organizacijų ir viešojo sektoriaus specialistai ieškojo stipresnių priešnuodžių nepateisinamam maisto švaistymui. Pasak Vytauto Didžiojo Universiteto Aplinkotyros dėstytojos dr. Renatos Dagiliūtės, statistinis lietuvis kasmet vis dar išmeta 56 kg maisto. 
Namų ūkiams tenka pusė visų maisto atliekų, bet čia maistą išgelbėti sunkiausia. Reikia daugiau švietimo apie maisto tinkamą laikymą, supratimo apie tinkamumo vartoti žymėjimą, santūrumo vartojant ir dalinimosi su nepasiturinčiais bendruomenės nariais.
Tuo tarpu žmonių, neįstengiančių bent kas antrą dieną valgyti baltymais turtingo maisto – mėsos, žuvies, pieno produktų – šalyje yra kas šeštas (17%).
Pasak specialistų, didžioji dalis ūkininkų, perdirbėjų, prekybininkų ar restoranų išmetamo maisto dar gali būti tinkama naudoti. Laiku ir surinktas maistas gali būti termiškai apdorojamas – šaldomas, konservuojamas ir pan. – ir patiekiamas nepasiturinčioms šeimoms.
Prekybininkai vis daugiau maisto, artėjant jo tinkamumo vartoti terminui į pabaigą, atiduoda „Maisto bankui“ ir su juo bendradarbiaujančioms socialinėms organizacijoms. Vienas didžiausių Lietuvoje prekybos tinklų „IKI“ jau dešimt metų likus dienai iki paskutinės galiojimo maisto nebeparduoda, o atiduoda labdarai.
Pasak prekybos tinklo „IKI“ viešųjų ryšių atstovės Bertos Čaikauskaitės, „Maisto bankui“ perduotų „IKI“ produktų vertė viršija 30 mln. eurų. Tai didžiulis indėlis į kovą su maisto švaistymų ir apčiuopiama pagalba nepasiturintiems.
Nespėjamą parduoti maistą labdaros organizacijoms valdžios neraginami atiduoda ir daugelis kitų šalies prekybos tinklų. Konferencijoje kalbėjusi Europos maisto bankų federacijos generalinė sekretorė Angela Frigo pažymėjo, kad ne visi į maisto švaistymą orientuoti įstatymai vienodai rezultatyvūs.
Garsiai pasaulyje nuskambėjęs Prancūzijos įstatymas įtvirtino draudimą išmesti tinkamą maistą ir įpareigojo didesnius nei 400 kv. m. ploto prekybos centrus sudaryti sutartis su labdaros organizacijomis. „Tačiau dauguma jų tokias sutartis turėjo dar iki įstatymo“, – sakė A. Frigo. „Visai kitoks Italijos įstatymų paketas, kurio tikslas buvo labiau paskatinti maisto ir kitokią natūrinę labdarą“.
KTU Maisto instituto tyrimo duomenimis, labdarai neparduotus vaisius ir daržoves atiduoda tik 7 proc. šalies ūkininkų. „Iš dalies problema yra tame, kad fiziniams asmenims ūkininkams teikiant paramą maistu privaloma susimokėti pridėtinės vertės mokestį“, – tvirtino Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė. Tad pirmasis naujų metų pažadas galėtų būti kuo skubiau šią kliūtį šalinti.
Laukų ir sodų perteklius galėtų būti panaudojamas perdirbant ir išdalinant nepasiturintiems. Visose savivaldybėse dalinamų Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo paketuose šiemet buvo ne tik konservuotų ankštinių, bet ir daržovių sriubos. Tik vietoj to, kad tokie maisto produktai būtų perkami ir dalinami, paramai derėtų naudoti perteklines ūkininkų gėrybes. Vien dėl Rusijos ekonominio embargo neparduota liko dešimtys tūkstančių tonų morkų ir kopūstų.
Vilniuje lankęsis vieno populiariausių Europoje prekybos tinklo „TESCO“ Centrinės Europos projektų vadovas Wojtekas Sokolas atkreipė dėmesį į naują „Maisto banko“ iniciatyvą uogienėmis, padažais ir sriubomis paversti prekyboje nespėtus realizuoti vaisius ir daržoves. „Tikrai svarstysime panašią praktiką diegti ne tik kaimyninėse šalyse, bet ir D. Britanijoje“, – žadėjo ekspertas.
Ūkininkai neskuba nesuperkamo derliaus dovanoti ir dėl papildomų sąnaudų – sandėliavimo, pakavimo, transportavimo. Tad visi tik išloštume, jei tokios išlaidos būtų kompensuojamos biudžeto, o daržovės ne supūtų, o patektų ant vargingiau gyvenančiųjų stalo.
Ketvirtasis naujųjų priesaikas – sudaryti sąlygas žemoje temperatūroje užšaldyti prie tinkamumo vartoti termino pabaigos artėjančią žalią mėsą ir žuvį, ir atiduoti ją nepasiturinčiųjų maitinimui. Vienur trūksta tam tinkamos įrangos, kitur – kontroliuojančių institucijų pasitikėjimo vartotojų racionalumu ir gebėjimu atsakingai elgtis. Jei parduotuvėje galime nusipirkti šaldytos mėsos, kodėl negalėtume jos gauti iš labdaros organizacijų?
„Maisto bankas“ nuo praradimo išgelbėti spėja nedidelę dalį maisto, ypač turtingo baltymais. Nors šiemet surinkta ir išdalinta arti 8 tūkst. tonų maisto – kas yra kone 16 milijonų lėkščių valgio skurstantiems – būtų galima pasiekti dar daugiau.
Tačiau tam reikia išteklių – žmonių, pastatų, įrenginių, transporto ir kuro, specialių darbo priemonių ir įgūdžių – kas labdaros organizacijoms kainuoja nemažus pinigus. Vien geraširdžių rėmėjų ar socialiai atsakingų bendrovių pagalbos nebepakanka – būtina valstybės ir savivaldybių parama. Lėšų tikrai yra – peržiūrėjus dažnai mažavertėms veikloms eikvojamas bendruomenių ar aplinkos rėmimo programas rezervų atsirastų.
Atliekamo maisto surinkimo ir distribucijos sistemos rėmimo valstybinė programa galėtų būti rimtas proveržis mažinant maisto švaistymą ir skurdą. Šimtai su „Maisto banku“ bendradarbiaujančių socialinių organizacijų pavieniui nepajėgia užsitikrinti reikiamų išteklių, būtinų kokybei ir efektyvumui. Tai pripažindamas Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis žadėjo daugiau dėmesio vietos nevyriausybinių organizacijų gebėjimų stiprinimui. 
Paskutinis, septintasis, palinkėjimas naujiesiems metams – įkurti stiprų kovą su maisto švaistymu koordinuojantį centrą, vykdantį visuomenės informavimo kampanijas, analizuojantį duomenis ir matuojantį pokyčius. D. Britanija yra geras pavyzdys – čia įkurtos agentūros WRAP veiklos dėka maisto švaistymas per kelerius metus sumenko ketvirtadaliu. Tad Aplinkos ministerijos lyderystė panaudojant klimato kaitai skirtas lėšas neturėtų būti kvestionuojama.
Tad ateinančiais metais palinkėkime sau ir valdžiai, kad tokie pasižadėjimai leistų ženkliai sumažinti kalnus vis dar prarandamo gero maisto. Kad Darnaus vystymosi tikslai, dėl kurių Jungtinėse Tautose susitarė pasaulio šalys, neliktų gražiomis deklaracijomis, bet taptų įnagiu spartesnei pažangai.
Konferencija vyko laimėjus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 metais skelbtą Nacionalinių nevyriausybinių organizacijų institucinio stiprinimo projektų finansavimo konkursą.