Savanoriauk
Paremk
Vykdydamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuotą projektą „Savanorystė – kelias atrasti save“, „Maisto bankas“ užsakė savanorių patirčių tyrimą. Tyrimo tikslas – atskleisti „Maisto banko“ savanorių patirtis, motyvacijas bei organizacijos gebėjimus atliepti savanorių lūkesčius organizuojant savanorišką veiklą.
Kokybinio tyrimo metu paaiškėjo, kad svarbios motyvacinės priemonės yra socialinė svarba ir savirealizacijos veiksniai. Todėl tyrimo metu kalbinti savanoriai vieningai nutarė, kad savanoriauti gali ne kiekvienas žmogus. Noras padėti, teikti pagalbą be atlygio dažniausiai kyla iš vidaus, taip pat, anot jų, ne kiekvienas žmogus pagalvoja, kad turimą laisvą laiką galėtų skirti savanorystei, o ne savo reikmėms. Nors savanorius ir vienija vidinis noras padėti, tačiau formuoti vieningo jų portreto negalima. Savanoriai gali būti vedini skirtingos vidinės motyvacijos, kuri kinta dėl amžiaus ir profesinės patirties ar asmeninių aplinkybių (situacijos darbo rinkoje), asmeninių patirčių (pvz. patys yra patyrę skurdą). Visgi, prakalbus apie gyvenimą be savanorystės, visi savanoriai vieningai teigia, kad pradėjus savanoriauti jų gyvenimas pasikeitė. Netgi pradėjus darbinę veiklą, savanoriai vis tiek prisideda prie organizacijos veiklos – skiria paramą, domisi organizacijos veikla, prisideda ir savanorišku darbu (nors ir rečiau), nes organizacija „tapo antra šeima“. „Savanoriavimas man yra įaugęs į kraują. Savanoriauti nustočiau tik jeigu sveikata nebeleistų ir būtų pasiektos visos mano galimybių ribos” – tyrimo metu sakė vienas respondentas.
Savanorystės patirtys
Apie savo savanorystės praktiką kalbintys savanoriai turėjo sukaupę įvairių patirčių ir prisiminimų. Moksleiviai prisimena, kad patyrė ir sudėtingų akimirkų. Pvz. patyrė traumą, savanoriauti fiziškai nebegalėjo, pasveikus po keleto mėnesių, sugrįžti atgal jiems trūko motyvacijos. Jaunuolis pripažino, kad grįžti atgal savanoriauti jį paskatino savanorių koordinatoriaus asmeninis prašymas padėti. Kitas mokykloje savanoriauti pradėjęs vaikinas prisiminė, kad jo mokykla skyrė užduotį susirinkti 20 socialinių valandų, tačiau daug pastangų teikdama informaciją apie skirtingas organizacijas neįdėjo. Sukaupęs reikalingą valandų skaičių, vaikinas tęsė savanorystę savo noru, nes tame atrado malonumą, norą daryti kažką naudingo. Šiek tiek kitokią patirtį mokykloje turėjo kitas savanoris. Jo teigimu, „mokykloje buvo mokymai apie įvarias organizacijas kaip „Maltiečiai”, „Raudonas kryžius”, „Maisto bankas”. Taip pat mokykla dalyvaudavo pagalbos akcijose, skatindavo mokinius dalyvauti, kviesti žmones parduotuvėse aukoti.” Kai kurie prisimena, kad savanorystės pradžioje „liūdnos žmonių istorijos, emocinis ir fizinis nuovargis išsekina, bet žinia, kad tiems žmonėms, dėl kurių savanoriauji ir teiki pagalbą, tavęs reikia, paskatina grįžti dieną po dienos.” Kuo daugiau savanorystės patirties įgyji, tuo lengviau darosi padėti kitam žmogui „nenutempiant savęs žemyn į liūdesį“. Ne visi kalbinti savanoriai turėjo ryškių neigiamų patirčių, refleksija labai priklauso nuo asmens asmeninių savybių, vertybių ir nuostatų, tačiau taip pat nuo organizacijos vertybių ir pagalbos savanoriams sistemos.
Paprašius prisiminti geriausias akimirkas savanorystės praktikoje, diskutantų emocijos atgijo. Neuromokslai, tirynėjantys žmogaus emocijas vertindami biocheminius procesus megenyse nustatė, kad žmogus patiria didesnį psichologinį pasitenkinimą duodamas, nei gaudamas. Tą įrodo ir kai kurių diskusijoje dalyvavusių – savanorių patirtys. Gerais darbais ir pagalba žmonėms motyvuoti savanoriai noriai dalijosi savo prisiminimais, nes “gerų dienų buvo labai daug.” Anot vyresnio amžiaus savanorės, dirbant tokiame draugiškame kolektyve laimės teikia laiko leidimas kartu, dalinimasis savo istorijomis, patirtimis, laiko leidimas kartu už organizacijos ribų. Vyras, nusprendęs padovanoti savo dviratį, kreipėsi pagalbos į kitus savanorius ir kartu pavyko rasti žmogų, kuriam dviratis buvo tikrai reikalingas. Davimo prasmė ir reflektyvus pagalbos poreikio suvokimas, paskatinta žmones grįžti į savanorystę. Kita savanorė kaip geriausią laiką savanorystėje įvardijo „Maisto banko“ rudens ir pavasario akcijas, kai joms pasibaigus moteris jausdavo “ne beprasmį nuovargį, o padarius gerą darbą.”
Savanoriai taip pat pastebėjo, kad jų kasdienybėje pasitaiko ne tik gerai nusiteikusių, dėkingų žmonių, kai kurios emocijos ir gaunamas atgainis ryšys yra slegiantis ir tokiais atvejais savanoriams reikalinga koordinatorių ar kitų darbuotojų pagalba. Kaip teigia informantai, kartais pagalbos gavėjai mano, „kad jiems priklauso daugiau“, kad su jais elgiamasi netinkamai, kritikuoja savanorius, paramos organizacijas. Savanoriai pripažįsta, kad nors savanoriauja ne tam, kad gautų atlygį, vis dėlto aštrūs žmonių žodžiai neretai skaudina.
Ilgainiui savanoriai išmoksta nepriimti neigiamų žmonių žodžių asmeniškai, su patirtimi storėja “apsauginiai šarvai”. Tačiau savanorius priimančios organizacijos galėtų palengvinti adaptaciją taikydamos savanorių emocinės gerovės priemones. Savanoriai tiki, kad savanorystė, patirtis su žmonėmis visam laikui pakeičia mąstymą, požiūrį į maistą, aplinką. Jeigu pirmoji savanorystės patirtis yra teigiama, ši veikla tampa svarbi socialinio dalyvavimo dalis, kuria dažniausiai savanoriai dalijasi savo socialiniame rate.
Savanorių koordinatorius
Savanoriai pritaria, kad organizacijoje yra labai svarbu atmosfera ir kolektyvas. Geras koordinatorius, padeda įsilieti į savanorystės veiklą, skatina savanorius jaustis reikalingais ne tik funkcijoms atlikti, tačiau tapti organizacijos dalimi. Savanorė pastebi, kad koordinatoriaus dėka „ateidamas savanoriauti jautiesi kaip šeimos narys, o ne tik savanoris. Jautiesi lyg namuose, bet reikia ir padirbti.” Savanoriai išskiria šias bendrąsias koordinatoriaus kompetencijas: gebėjimas išklausyti, išgirsti, užmegzti artimą kontaktą, kurit saugią aplinką. Šiltos, artimos atmosferos sukūrimas yra labai reikšmingas tvariai ir nuolatiniai savanorystei. Net jeigu pirminis impulsas dažnai yra vidininė asmens motyvacija, lojalumas organizacijai formuojasi dėl kuriamo santykio.
Keletas savanorių taip pat pamini, kad geras koordinatorius, anot jų, neturi versti savanorio ateiti dirbti, sukūrus jaukią, priimančią aplinką, žmonės veržiasi padėti patys. Kitas svarbus aspektas savanoriams yra naujų savanorių mokymai, supažindinimas su savanoryste, konkrečios organizacijos veikla, siekiant išvengti „šalto dušo” efekto pirmą dieną, kuris dažnai atbaido potencialius savanorius.
Išvados
Savanoriškos veiklos įvaizdis ir motyvai
Savanoriška veikla dažniausiai yra reguliarius ir ne trumpalaikis asmens įsipareigojimas, nors dalis respondentų nurodė, kad savanoriauja tuomet, kai yra pakviečiami asmeniškai. Daugumos tyrimo dalyvių nuomone, savanoriška veikla sudaro galimybes prasmingam laisvalaikio praleidimui, asmeninis tobulėjimui, reikalingų įgūdžių įgijimui. Nors respondentų nuomone, amžius nėra svarbus norint užsiimti savanoriška veikla, vis tik matoma tendencija laikyti savanorystę jaunų žmonių veikla. Tyrimo duomenys, kita vertus, parodė, kad 50 metų ir vyresnių tyrimo dalyvių amžiaus grupėje buvo daugiau asmenų, kurie savanoriavo 2-3 metus ar ilgiau lyginant su jaunesniais tyrimo dalyviais.
Nepriklausomai nuo amžiaus respondentai svarbiausia priežastimi, kurios vedini ėmėsi savanoriškos veiklos įvardijo norą padėti kitiems. Antroje vietoje pagal svarbumą buvo tikėjimas organizacijos įgyvendinamos misijos svarba, trečioje – noras realizuoti save. Respondentų išskirtos priežastys glaudžiai siejasi su nuostatomis savanorystės atžvilgiu, be to, dauguma asmenų imasi savanoriškos veiklos vedini asmeninių paskatų, o ne sekdami jų aplinkoje populiarias tendencijas. Laisvo laiko turėjimas kaip motyvas imtis savanoriškos veiklos buvo vertinamas nevienareikšmiai.
Dauguma respondentų nemąstė apie savanoriškos veiklos nutraukimą arba susimąsto apie tai retai. Abiejų matavimų metu dvi dažniausiai pasitaikančios savanoriškos veiklos nutraukimo priežastys (laiko trūkumas ir asmeninės priežastys, susijusios su kitais įsipareigojimais) buvo susijusios su paties tyrimo dalyvio asmenybe, tačiau skyrėsi trečioji dažniausiai įvardijama priežastis. Pirmojo matavimo metu ji taip pat buvo susijusi su tyrimo dalyvio asmenybe (vidinės motyvacijos trūkumas), o antrojo matavimo metu buvo susijusi su organizacijos funkcionavimu (organizacijos palaikymo stoka). Be to, nors laisvo laiko turėjimas nebuvo svarbiausias veiksnys, dėl kurio imamasi savanoriškos veiklos, laiko trūkumas buvo svarbus veiksnys nutraukiant savanorišką veiklą. Atsakymai į atvirą klausimą apie savanoriškos veiklos nutraukimo motyvus parodė, kad organizacijos veiklos ypatumai taip pat turi įtakos mintims apie savanoriškos veiklos nutraukimą.
Koordinatoriui ir savanoriams reikalingi įgūdžiai ir žinios
„Idealiam“ savanorių koordinatoriui reikalingi ir organizaciniai bei vadybiniai gebėjimai, (pavyzdžiui, gebėjimas suburti komandą), ir tam tikros asmeninės savybės (pavyzdžiui, draugiškumas, empatija), ir su savanoriškos veiklos lauku susijusios kompetencijos (pavyzdžiui, profesinių žinių ar savanoriškos veiklos patirties turėjimas). Nors koordinatoriaus amžius nebuvo vertinamas kaip svarbus aspektas, nežymiai didesnė respondentų dalis vis tik buvo linkę manyti, kad koordinatorius turėtų būti vyresnis nei 30 metų.
Patiems savanoriams itin svarbus gebėjimas dirbti komandoje, bendravimo ir laiko planavimo gebėjimai, darbo etikos išmanymas ir empatija. Taigi, kaip savanorių koordinatoriui, taip ir savanoriams svarbu turėti tiek organizacinius gebėjimus, tiek ir pasižymėti tam tikrais asmenybės bruožais.
Savanoriškos veiklos patirties „Maisto banke“ vertinimas
Respondentai savanorystę „Maisto banke“ buvo linkę vertinti teigiamai, nors vyresni (50 ir daugiau metų) tyrimo dalyviai buvo šiek tiek kritiškesni. Ypač palankiai vertinami savanoriškos veiklos „Maisto banke“ aspektai buvo palaikantys ir draugiški santykiai su kitais organizacijos savanoriais bei organizacijos darbuotojų teikiama savalaikė pagalba ir palaikymas. Gerai vertinamas savanorių darbo organizavimas ir aiškios atsakomybės ir funkcijos rodo, kad savanoriams yra aiškiai iškomunikuojami su jų užduotimis susiję lūkesčiai.
Tarp veiksnių, kurie paskatintų nuolat ir reguliariai savanoriauti „Maisto banke“ tyrimo dalyviai identifikavo su savanorystės veiklų organizavimu susijusias sąlygas (pavyzdžiui, asmeninis dėmesys ir įvertinimas, lankstesnis ir efektyvesnis darbo organizavimas), su savo asmenybės ypatumais susijusius aspektus (pavyzdžiui, turėjimas daugiau laisvo laiko, jausmas, kad padeda kitiems), savanorių komandos svarbą (kolektyvo parama ir stiprinimas) ir pandemijos sąlygų įtaką (su karantino ribojimais susijusių apribojimų laisvinimas sudarytų sąlygas daugiau laiko skirti savanoriškai veiklai).
Veiksniai, skatinantys tęsti savanorystę „Maisto banke“, susiję su labiausiai patinkančiais savanorystės šioje organizacijoje aspektais. Tyrimo dalyviai vėlgi identifikavo su organizacijos funkcionavimu susijusius veiksnius (veiklų aiškumas ir konkretumas; veiklų įvairovė ir platus pasirinkimas), su nauda sau ar vidiniu pasitenkinimu susijusius veiksnius (asmeninis tobulėjimas/ savirealizacija; naujų socialinių ryšių mezgimas, bendrystės jausmas; jausmas, kad veikla yra prasminga ir padeda kitiems) ir veiksnius, susijusius konkrečiai su „Maisto banko“ misija ir tikslais (tvarumo užtikrinimas; prisidėjimas prie „Maisto banko“ misijos įgyvendinimo).
Respondentai pasigenda savanorių pritraukimo struktūros ir su atliekamomis veiklomis susijusių mokymų ir renginių, nėra išsamiai paaiškinama, kokia jų veiklos prasmė ir kokią pagalbą jie suteikia. Jaunesniems (29-39 metų) tyrimo dalyviams buvo aktualus patrauklios ir profesionalios komunikacijos trūkumas. Tyrimo dalyviai savanorius priimančioms organizacijoms siūlė daugiau viešinti „Maisto banko“ veiklos prasmingumą, daromą poveikį, informuoti apie savanorių poreikį, dalintis gerąja patirtimi; kurti asmeniškesnį santykį su savanoriais, kad jie jaustųsi matomi ir vertinami; daugiau dėmesio savanorių kompetencijų ir kvalifikacijos kėlimui, darbo sąlygų užtikrinimas; konkretesni pasiūlymai darbuotojų veiklos organizavimui ir raginimai nesustoti, toliau tęsti prasmingą ir reikalingą visuomenei veiklą.