Kovos su maisto švaistymu įrankis – bendras sutarimas

Į sąvartynus patenka penktadalis viso Europos Sąjungoje pagaminamo maisto. Tai išteklių švaistymas, kuris ES ekonomikai per metus kainuoja apie 140 milijardų eurų. Norint spręsti šiąproblemą, visų pirma, anot ES ekspertų, reikalingas bendras valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų bei verslo įmonių susitarimas. Maisto švaistymo problema pabrėžiama ir Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tiksluose, kuriais siekiama, kad iki 2030 metų kiekvienoje valstybėje perpus sumažėtų išmetamo, iššvaistomo maisto kiekiai, būtų sustabdytas badas. JT Maisto ir žemės organizacijos duomenimis didžiausi maisto kiekiai prarandami derliaus nuėmimo, prekybos ir vartojimo lygmenyje. Maisto švaistymas  – ne tik neetiškas elgesys pasaulyje, kuriame daugybė žmonių negali jo įsigyti, tai ir veltui išeikvojami visi jo gamybai išnaudoti ištekliai,   įskaitant žemę, vandenį, energiją, darbo jėgą ir finansines investicijas.

Kaip ši situacija atrodo Lietuvoje?

Oficialios statistikos, kiek Lietuvoje išmetama maisto, kaip ir kiek jo yra išgelbėjama – nėra. Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ savo veiklos ataskaitoje skelbia, kad praėjusiais metais nuo išmetimo išgelbėti ir nepasiturinčiųjų maitinimui perduoti pavyko daugiau nei 5000 tonų įvairių maisto produktų. „Nors Europos Sąjungoje daugėja valstybių, kurios maisto švaistymą didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje apriboja įstatymais, Lietuva  be įstatyminės bazės geba kovos su maisto švaistymu klausimais bendradarbiauti su daugybe maisto tiekimo grandinės sektorių. To pavyzdys – „Maisto banko“ ir prekybos tinklų  partnerystė. Kiekvieną dieną mūsų organizacijos savanoriai vyksta į daugybę prekybos tinklų visoje šalyje, iš kurių paima paskutinę dieną galiojančius maisto produktus, vaisius ir daržoves, juos parsivežę į sandėlius rūšiuoja, patikrina ir dar tą pačią dieną išskirsto nepasiturintiems žmonėms bei juos globojančioms organizacijoms. Tai milžiniška logistinė grandinė, kurios įgyvendinti nebūtų įmanoma be partnerystės su prekybos tinklais ar gamintojais“ – sako „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius. Anot jo, vis daugiau prekybos tinklų Lietuvoje noriai įsitraukia į kovą su maisto švaistymu, tačiau šie procesai vyksta pamažu. Vieni labdarai perduoda tik neparduotus vaisius ir daržoves, kiti – tik duonos gaminius. Iš didžiųjų, vienintelis prekybos tinklas „IKI“ labdarai atiduoda visų kategorijų maisto produktus  ir  jau daugiau nei dešimtmetį yra didžiausias „Maisto banko“ rėmėjas maistu.

„Tuo metu kai mūsų tinklas pradėjo remti „Maisto banką“ Lietuvoje tai prilygo vos ne revoliuciniam žingsniui.  Visuomenėje tikrai mažai kas susimąstydavo apie maisto švaistymą, o ši tema apskritai nebuvo plėtojama. Džiugu, kad dabar apie maisto švaistymo problemą susimąsto vis daugiau visuomenės grupių, ji aktyviai nagrinėjama ir valstybiniu lygmeniu. Tikiu, kad tai, ką mūsų tinklas daro „Maisto bankui“, paskatins ir kitus verslus aktyviai prisidėti prie šios problemos sprendimo“, – sako „Iki“ generalinė direktorė Nijolė Kvietkauskaitė.

Maisto bankai – patikimi partneriai krizės metu

COVID-19  parodė maisto sistemų trapumą ir maisto poreikį visame pasaulyje, o   Europos maisto bankai pasirodė,    kaip   patikimi pagalbininkai ne tik paramos laukiantiems žmonėms, bet ir puikūs, prie vis sudėtingesnės aplinkos prisitaikantys partneriai kovoje su maisto švaistymu. „Nors karantino laikotarpiu didelis dėmesys buvo sutelktas į pagalbą maisto stokojantiems, nepamiršome ir pagrindinės savo veiklos – kovos su maisto švaistymu. Todėl ieškodami iš ko suformuoti maisto paketus, pirmiausia kreipėmės į tuo metu užsidarinėjančias kavines, restoranus, švietimo įstaigų valgyklas ir kitas vietas, kuriose buvo likusio maisto. Kam sunaikinti, jei yra alkstančių ir neturinčių iš ko nusipirkti?“ – svarsto „Maisto banko“ vadovas.

S. Gurevičius įsitikinęs, kad „Maisto bankas“ jau seniai nėra vien socialinė organizacija, tai neatsiejama tvarios maisto sistemos dalis. „„Maisto bankas“ tarsi tiltas, jungiantis maisto perteklių turinčius ir tuos, kurie jo stokoja. Džiugu, kad gamybos, logistikos įmonės ir prekybos tinklai vis atsakingiau žiūri į maisto švaistymą ir rūpinasi, kad neparduotas maistas nenueitų perniek.“